Augintiniai

Jei turi kuo abejoti,ir nenori daug ieskoti,tu užeiki čia pas mus,į gerus ,,Augintinius!
 
rodiklisrodiklis  CalendarCalendar  DUKDUK  IeškotiIeškoti  Narių sąrašasNarių sąrašas  Vartotojų grupėsVartotojų grupės  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti  

Share | 
 

 Senbernarai

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
_Spalvota_
Patikimas
Patikimas
avatar

Pranešimų skaičius : 80
Join date : 2010-07-02

RašytiTemos pavadinimas: Senbernarai   Pen. 07 16, 2010 7:59 pm

Dievinu šiuos šunis.
*********************************************************
,,Svajojate apie senbernarą? Nuo pat vaikystės žavitės ištikimu vaikų draugu senbernaru Bocmanu iš A.Lingren apysakos? O gal senbernaro Bethoveno sumanumu ir pokštais iš amerikietiškos komedijos? Gal populiariojoje literatūroje skaitėte legendą apie senbernarą Barį, kalnuose išgelbėjusį gyvybes dešimtims žmonių? O gal grožėjotės šiais milžinais šunų parodose ir klausėtės, kaip juos giria šeimininkai? O gal nuotraukose arba tikrovėje Jūsų širdį pavergė mielų pūkuotukų senbernariukų vaizdas? Todėl Jūs nusprendėte įsigyti senbernarą? Jums labai labai labai reikia senbernaro.

Stop. Ar tikrai?

Pirmiausia būtinai perskaitykite šitą straipsnį. Jūs be abejo jau girdėjote, kokie nuostabūs šunys yra senbernarai. Ką gi, Jūs taip pat turėtumėte išgirsti (kol dar ne per vėlu), kad SENBERNARAI NĖRA KIEKVIENAM TINKAMA VEISLĖ. Kaip veislei jiems būdingi tam tikri požymiai, kurie vienus žmones tiesiog žavi, kitiems gali pasirodyti šiek tiek nemalonūs, o tretiems – absoliučiai netoleruotini.



NEPIRKITE SENBERNARO, JEI NEGALĖSITE ŠUNIUI SKIRTI PAKANKAMAI DĖMESIO IR KOKYBIŠKO BENDRAVIMO

Pagalvokite, kiek ir ar pakankamai bendravimo galėsite skirti savo šuniui? Senbernarai yra viena iš tų veislių, kurioms ypač svarbus artimas ryšys ir bendravimas su žmogumi. Kodėl?

,,Senbernarai buvo išveisti tam, kad padėtų dirbti savo šeimininkui. Jie kartu su vienuoliais eidavo į žygius po kalnus ir ieškodavo pasiklydusių keliautojų, gelbėdavo jų gyvybes, slėniuose padėdami ūkio darbuose traukdavo nedidelius vežimus. Daugiausia laiko jie praleisdavo būtent vaikščiodami kartu su žmonėmis. Tad jie dievina žmogaus draugiją ir nori visur būti šalia. Jie laimingi, jei gali gyventi Jūsų namuose, visur eiti kartu su Jumis ir būti šalia kiek tik įmanoma. Nors jie nesunkiai prisitaiko prie situacijos ir kol šeimininkai dirba gali būti palikti voljere ar namuose vieni (idealu, jei duryse yra speciali anga, leidžianti išeiti į aptvertą kiemą), tikrai nebus laimingi daugiausia laiko tūnodami vieniši voljere kiemo kampe. Ne vienoje knygoje apie senbernarus rašoma, kad šie šunys “tinka dirbančioms poroms, jei likusį po darbo laiką Jūs galite skirti bendravimui su šuniu”. Daugiausia laiko leisdamas uždarame voljere ir izoliuotas nuo normalaus nuolatinio bendravimo su žmonėmis šuniukas gali išaugti į nesocializuotą, nevaldomą ir nelaimingą padarą, o suaugęs šuo taip pat nebus laimingas. Jis ne tik gali susigalvoti visokių nepageidautinų užsiėmimų (pvz., imti kasti duobes ar nuolat griausmingai loti, erzindamas Jūsų kaimynus), bet ir pradėti žaloti save, iki žaizdų laižydamas kailį. Jei Jūs nenusiteikęs bendrauti ir kontaktuoti su šuniu labai labai labai daug, jei nenorite, kad senbernaras miegotų prie Jūsų lovos naktį ir kiek tik galima daugiau laiko su Jumis praleistų dieną, jei Jūsų darbas ar kitokia veikla tam trukdo, geriau pasirinkitę kitą, mažiau bendravimo su žmogumi trokštančią šunų veislę. Arba bent laikykite ne vieną senbernarą. Arba kartu laikykite kitokios veislės šunį ar net katiną. Tačiau tai prasminga tik jei gyvūnai bendraus tarpusavyje, o ne ignoruos vienas kitą.

Pagalvokite, ar visada turėsite laiko tinkamai pavedžioti savo senbernarą. Ne penkias ar penkiolika minučių, o kiek tik įmanoma ilgiau… Ir lietui lyjant, ir sniegui sningant, per pūgą ir speigą, anksti ryte prieš darbą, o jei reikia – kad ir antrą valandą nakties. Pagalvokite, ar Jums kažkur išvykus ar susirgus turėsite, kas Jus pavaduos ir pasirūpins šunimi. Gyvenantį kelių kvadratinių metrų voljere šunį reikėtų vedžioti kasdien. Net jei Jūs senbernarą laikytumėte palaidą savo aptvertame sklype, pasivaikščiojimai būtų reikalingi šuniuko socializacijai ir tam, kad toks tinginys kaip senbernaras gautų reikiamą fizinį krūvį. Namuose laikomą šunį reiktų vesti pasivaikščioti mažiausiai dukart per dieną ir tikrai ne tiek, kiek užtenka atlikti gamtiniams reikalams. Tobuliausi pasivaikščiojimai apima senbernaro bendravimą su kitais šunimis, tinkamus fizinius krūvius ir šiek tiek dresūros užsiėmimų su šeimininku.



NEPIRKITE SENBERNARO, JEI NEKETINATE JO AUKLĖTI IR DRESUOTI

Pagalvokite ar sugebėsite ir turėsite galimybę (skirsite lėšų, laiko ir pastangų) tinkamai išauklėti ir dresuoti savo senbernarą? Apie tokio dydžio šuns koks yra senbernaras nedresavimą ir neauklėjimą paprasčiausiai negali būti nė kalbos.

Auklėjimas prasideda nuo pirmos dienos, kai tik Jūsų namuose atsiranda senbernariukas, dresūra - šiek tiek vėliau. Nuo pirmų dienų būtina mokyti senbernariuką namuose laikytis pageidaujamos tvarkos pvz. ar jam galima lipti ant lovų?



Ar galima prašinėti maisto nuo stalo?



Ar galima nuo stalo maistą pasiimti pačiam (suaugusiam senbernarui fiziškai tai nesudarytų jokių problemų, nebent reikėtų…. pasilenkti)?

Tai, ką Jūs jam leisite ar drausite yra Jūsų pasirinkimas. Svarbiausia, kad taisykles, leidimus ir draudimus nustatytumėte Jūs, o ne šuo, ir kad Jūs (ir Jūsų šeimos nariai) nenusileisdami reikalautumėte tų taisyklių laikytis visada ir be jokių išimčių.

Nusiteikite ne vieną savaitę ar net mėnesį lankyti dresūros pamokas, organizuojamas vietos šunininkystės klubo arba pas privatų instruktorių. Senbernarui (ir jo šeimininkui) tiesiog privaloma išmokti Bendrojo paklusnumo kursą. Mažų mažiausiai senbernaras turi atbėgti pas šeimininką pakviestas, mokėti sėdėti, gulėti ir eiti greta netempdamas pavadėlio ar visai be jo, nekreipdamas dėmesio į pašalinius dirgiklius. Tai minimalus dresūros kursas. Kada tikslingiausia pradėti dresūrą, Jums geriausiai patars dresūros instruktorius (įprastai rekomenduojama nuo 5-6 mėn.), tačiau per ilgai laukti nereikėtų. Senbernaras labai greitai auga ir kuo jis didesnis, tuo fiziškai bus sunkiau koreguoti atliekamus pratimus, pvz., tinkamai timptelti pavadį ar pakoreguoti sėdėseną. Ir nepamirškite „namų darbų“, t.y. namuose nors ir kasdien kartoti, kas išmokta per dresūros užsiėmimus. Kai šuo išmoks komandų, pritaikysite jas kasdieniame gyvenime.

Senbernarų šuniukus nėra ypač sudėtinga dresuoti, nors mąsto lėtai, jie nori įtikti šeimininkui, yra protingi, neisteriški ir gana gerai koncentruoja dėmesį. Jei jau senbernaras ko nors išmoko, jis tai atsimins pakankamai gerai. Jūsų mielas švelnus mažas senbernariukas išaugs į didelį ir galingą šunį. Jei išmokysite jį laikytis Jūsų nustatytų elgesio taisyklių, jo psichinė ir fizinė jėga tarnaus Jums. Bet jei augs neauklėjamas savimi pasitikinčio šeimininko, jis nusistatys savo paties taisykles ir elgsis dažniausiai ne taip, kaip Jums būtų priimtina. Pvz., pamatęs ar užuodęs kažką įdomaus jis gali nesunkiai timptelti Jus į kitą gatvęs pusę, gali apskritai eiti ten, kur užsimanys, gali pasičiupti maisto nuo stalo arba atimti vaikui iš rankų, gali neleisti užeiti į „jo namus“ Jūsų svečiams.

Senbernaro dresūros negalima patikėti kam nors kitam, pvz. atiduoti kuriam laikui į šunų mokyklą. Prižiūrimas profesionalaus instruktoriaus, senbernarą turėtų dresuoti pats šeimininkas. Kai komados jau įsisavintos per dresūros pamokas su šeimininku, visi kiti šeimos nariai (išskyrus visai mažus vaikus) taip pat turėtų užsiimti su šunimi, kad šis klausytų ir jų komandų. Tačiau jei Jūs apskritai neketinate auklėti ir dresuoti savo senbernaro, pageidautina nuo pat mažens, jei neturite tam pakankamai lėšų, jei neturite valios ir nepasitikite savimi, geriau rinkitės mažesnę ir lengviau suvaldomą veislę.



NEPIRKITE SENBERNARO, JEI LABIAUSIAI JUS ŽAVI VEISLĖS IŠVAIZDA

Norėtumėte senbernaro, nes labiausiai Jus žavi šios veislės išvaizda? Šuniuko išvaizda? Ar žinote, kad mielas apvalus “meškutis” sulaukęs pusės metų svers apie 50 kilogramų ir labai greitai išaugs į didelę gauruotą “mešką”? Tiesa, pirmus gyvenimo mėnesius ir kol nebaigtas skiepų kursas greitai augantis “meškinukas” turės gyventi Jūsų namuose. Gamtinius reikalus irgi atlikinės namuose. Jaudinatės dėl balučių ant Jūsų naujojo parketo? Nesijaudinkite, jų tikrai nebus. Bus balos… Tiesa, galima šuniuką išmokyti atlikti gamtinius reikalus ant palutės. O parketas vis tiek labiausiai nukentės nuo senbernaro nagų…

Ar žinote, kad tai, kaip senbernaras atrodo parodos ringe, yra kelių valandų kruopštaus maudymo ir kailio tvarkymo rezultatas. Šis kruopščiai sukurtas grožis gali dingti per kelias minutes laisvės: kelias minutes lekiant laukais, miškais ar pievom, kelias minutes taškantis po lietaus balas... Natūraliai atrodantis senbernaras – tai didelis gauruotas šuo su truputį žemėtu ir žolėmis apkibusiu, susitaršiusiu kailiu, dažnai lekuojantis ir daugiau ar mažiau apsiseilėjęs. Tikrasis senbernarų žavesys slypi ne jų išvaizdoje, o charakteryje.



NEPIRKITE SENBERNARO, JEI NEVERTINATE RAMAUS BENDRAVIMO IR PRIERAIŠUMO

Senbernarai yra prisirišę prie savo šeimos ir jai atsidavę, bet dažniausiai nerodo to nuolat ir labai akivaizdžiai. Vieni jų gana santūrūs, kiti labiau mėgstantys bendrauti, bet tik kai kurie suaugę šunys akivaizdžiai demonstruoja savo atsidavimą. Jiems patinka būti šalia Jūsų, dažniausiai tame pačiame kambaryje, pageidautina kokioje jaukioje ne per karštoje vietoje, gal ant minkšto kilimėlio kampe, gal ant sofos, o gal tiesiog snausti po stalu palaikant Jums kompaniją. Jiems patinka bendravimas, jie mėgsta būti glostomi ir kasomi, kai tik Jūs tą pasiūlote, bet nėra tokie įkyrūs, kad nuolat aktyviai reikalautų Jūsų dėmesio. Senbernarai labai enpatiški savo mylimiausiems žmonėms, kai Jūs esate linksmi, pakylėti, supykę ar susikrimtę, senbernarai labai greitai tą pajunta ir laiko save tokios Jūsų nuotaikos priežastimi.



NEPIRKITE SENBERNARO, JEI JŪS ESATE PERNELYG PEDANTIŠKI

Senbernarai turi tankų kailį, kurį keičia dukart metuose. Gyvenantiems lauke šunims šis sezoniškumas gana ryškus ir plaukų kuokštai po Jūsų kiemą skraidys pavasarį ir rudenį, o gyvenantys namuose šunys po truputį šeriasi nuolatos. Siurbti grindis ir kilimus Jums tektų kasdien, šukuoti šunį – taip pat.

Pasivaikščiojimo metu retas senbernaras praleis progą pasivolioti lapų krūvoje, žolėse, pabraidyti vandenyje ar net pakapstyti žemę.



Po gamtoje praleistos valandėlės baltutėlis purus senbernaras gali atrodyti taip...



Lietingą rudens dieną, pažliugusį pavasarį ar šlapią žiemą po kiekvieno pasivaikščiojimo namo grįžta didelis šlapias gauruotas padaras, juodomis nuo purvo letenomis ir papilve. Dažnai šiam kibiam purvui pašalinti neužtena vien rankšluosčio ar skuduro, jį reikia nuplauti ir todėl Jums daug dažniau teks ardyti vonios sifoną ir krapštyti iš ten plaukų ir purvo kamščius. Jei nespėjote nuplauti šuns letenų ir teko išskubėti į darbą, nesijaudinkite, grįžę galėsite sušluoti ar susiurbti žemių krūveles, kurias rasite ten, kur po pasivaikščiojimo užsnūdo Jūsų senbernaras. Sudžiūvęs purvas tikrai neblogai nubyra nuo senbernaro kailio, tik kvapas lieka… Taip, tai ko gero pokštas… Geriau vis tik iškart maudyti iš šlapio kiemo grįžusį senbernarą ar bent kruopščiai nuvalyti, nes tam šuniui užtektų tik smagiai pasipurtyti ir per kelias sekundes Jūsų nepriekaištingus namus paverstų nepriekaištinga “kiaulide”. Patogu nuo pat pirmų pasivaikščiojimų įpratinti šuniuką iš kiemo grįžus nelėkti per visus kambarius, o eiti tiesiai į vonią arba ramiai atsitūpus prie durų laukti, kol Jūs nusiausite batus, pasikabinsite paltą ir pasiimsite rankšluostį.

Tiesa, kaskart kai senbernaras laka vandenį, jis ne tik stipriau seilėjasi, bet ir pasmakrė stipriai įmirksta, o savarankiškai šuo atsikrato vandens pertekliaus papurtydamas galvą arba trindamasis į baldus, Jūsų drabužius.

Žinoma, visa tai nereiškia, kad senbernarus gali laikyti tik visiškai abejingi švarai ir apsileidę žmonės, bet jei norite, kad šalia būtų šis šuo, pakeisti požiūrį į namų tvarkymą šiek tiek teks. Tiesiog įprastai švarai palaikyti teks skirti daugiau laiko ir pastangų ir deja susitaikyti su tuo, kad namai tik labai trumpai po tvarkymosi liks visiškai idealiai švarūs. Nors visi šunys, kaip ir vaikai, sukelia didesnę ar mažesnę netvarką, reikia pripažinti, kad šiuo aspektu senbernarai yra vieni iš tų “talentingiausių”.



NEPIRKITE SENBERNARO, JEI TIESIOG ŠLYKŠTITĖS SEILĖMIS

Tikrai pasirinkite kitą veislę, jei tiesiog šlykštitės seilėmis. Net jei įsigiję senbernarą kai kurie žmonės iš pradžių dar bjaurisi seilėmis, ilgainiui tai perauga net į abejingumą, nes seilės yra neatsiejama šios veislės dalis. Seilėjasi visi senbernarai, tai įgimtas veislės bruožas, susijęs su žandikaulių ir burnos struktūra, kažkada senovėje leidusia jiems neuždusti, atliekant užduotis. Vieni seilėjasi daugiau, o kiti mažiau, nes tai priklauso nuo individualios lūpų formos. Tačiau net ir vidutiniškai besiseilėjantis šuo sugebės palikti ne visai lengvai nusivalančias žymes ant Jūsų namų sienų (nepamiršote padengti jų plaunamais dažais?), lubų!, baldų (nepamiršote gobeleną pakeisti oda?), paveikslų rėmų ir drabužių… Todėl jei Jus iš proto varo vien mintis apie seiles, geriau dairykitės kitos veislės. Tikrai.



NEPIRKITE SENBERNARO, JEI NEMĖGSTATE DAUG VAIKŠČIOTI

Senbernarai yra gana tingūs šunys, tačiau jiems taip pat reikalingi fiziniai krūviai. Dėl savo tingaus būdo jie dažnai patys nejuda tiek kiek reiktų, todėl užduotis juos išjudinti tenka šeimininkams. Senbernarams labiausiai tinka ilgi ramūs pasivaikščiojimai (prisiminkite, ką jų protėviai veikė kalnuose), neilgi prabėgimai ristele. Negalima jų versti šokinėti per barjerus. Šiam pratimui veislė neprisitaikiusi net anatomiškai, todėl galima net pakenkti. O augančius senbernariukus geriausia vedžioti palaidus (pasirinkus tinkamą tam vietą), kad šuniukai judėtų tiek ir taip, kaip patys nori ir nepervargtų.



NEPIRKITE SENBERNARO, JEI TURITE FINANSINIŲ SUNKUMŲ

Pagalvokite, ar turėsite pakankamai lėšų įsigyti ir išlaikyti šunį, realiai ir atsakingai įvertinkite savo finansines galimybes ir perspektyvas. Nors ir nepigūs, senbernarai Lietuvoje nėra viena iš brangiausių veislių. Tačiau jų priežiūra, gydymas ir visi kiti susiję dalykai drąsiai galėtų būti žymimi ženklu XXL ir išlaidos jiems labai greitai pasiveja ir pralenkia šuniuko įsigijimo kainą. Įsigijus senbernarą, Jūsų išlaidos šuns maistui žymiai paplonins piniginę, nesvarbu ar maitinsite šunį natūraliu maistu, ar pirksite jau paruoštus konservus šunims arba sausą maistą (jokiu būdu ne per TV reklamuojamą iš supermarketų!). O jei dar prireiks papildų ir vitaminų… Arba užklups koks negalavimas... Juk mokestį už veterinarų paslaugas sudaro dvi dalys: viena už gydytojo darbą ir konsultaciją, antra – už vaistus. O vaistų kiekis kaip žinia neatsiejamai priklauso nuo šuns dydžio. Ko gero skiepai ir dresūra yra dvi išimtys, nes už šias paslaugas Jūs greičiausiai mokėsite tiek pat, kiek ir bet kokio kito šuns šeimininkai. Bet už visa kita… Tad apsidrausdami nesidrovėkite paklausti apie finansinius aspektus tų žmonių, kurie jau augina senbernarus.



NEPIRKITE SENBERNARO, JEI NEKETINATE JUO RŪPINTIS VISĄ JO GYVENIMĄ

Pirmiausia pagalvokite, ar Jums užteks atsakomybės ir ryžto auginti šunį visą dešimtmetį? Joks šuo nenusipelno būti išmestas gatvėn ar atsidurti prieglaudoje, nes jo šeimininkas staiga sumanė kraustytis į kitą miestą (šalį) arba šuo iš mažyčio mielo pūkuotuko išaugo į seilėtą gauruotą milžiną, arba jis netapo parodų nugalėtoju, arba užaugo nevaldomu padaru, nes šeimininkas neskyrė pakankamai dėmesio jo auklėjimui ir dresūrai… Apmaudu, lyginant su kitomis veislėmis senbernarai gyvena neilgai, 8-10 metų, bet tokiam laikotarpiui prisiimamus įsipareigojimus reikia labai gerai apsvarstyti. Juk mainais už pačias gražiausias jų suteiktas akimirkas, privalėsime jais atsakingai rūpintis, turėsime tai daryti nuolatos, be savaitgalių ir atostogų. Reikės laiku išvesti juos pasivaikščioti, tinkamai maitinti pilnaverčiu maistu, susirgusius vežti pas veterinarą, prižiūrėti kailį, valyti dantis, ausis ir akis, nuo mažų dienų auklėti ir dresuoti, skirti daug dėmesio ir bendravimo. Ar visa tai, kas išvardinta Jūs pasiryžę daryti apie dešimtmetį? Jei tiek Jums atrodo per ilgas laiko tarpas, kurį galėtumėte neabejotinai ištikimai skirti savo senbernarui, nepirkite jo.

Ir pačiai pabaigai… Jei visos šitos “blogos naujienos” Jūsų neišgasdino ir neatgrasė nuo veislės, tuomet be jokių abejonių, BŪTINAI ĮSIGYKITE SENBERNARĄ! Jie yra pati nuostabiausia veislė pasaulyje!!!''
(Iš senbernarai.lt)
**************************************************************************************
SENBERNARO PRIEŽIŪRA

Senbernarai yra kilę iš šaltų ir snieguotų Alpių, todėl turi tankų kailį, kurį nėra visai lengva prižiūrėti. Senbernarai pagal kailio tipą skirstomi į ilgaplaukius ir trumpaplaukius. Pastarųjų kailį prižiūrėti yra kiek lengviau, bet vis tiek pagrindine problema išlieka kailio, kurį reikia išpuoselėti, kiekis. O kailio (plauko ir poplaukio) senbernarai turi daug...

Kailio ir odos būklė ne tik atspindi šuns sveikatą, bet ir įtakoja gyvūno išvaizdą. Kailio ir odos būklei didelę įtaką daro teisingas ir pilnavertis šuns maitinimas. Jei kailis murzinas, susivėlęs ir apleistas, jis gali tapti odos susirgimų priežastimi. Be to, toks kailis – tai puiki terpė visokiems odos ir kailio parazitams. Neprižiūrint arba netinkamai prižiūrint senbernaro kailį, nuo jo ima sklisti nemalonus kvapas, kuris lengvai fiksuojasi aplinkoje.

Galima išskirti tris senbernaro kailio priežiūros būdus. Tai šukavimas, valymas ir maudymas.

KAILIO ŠUKAVIMAS

Šukuokite savo senbernarą kasdien. Įgudus tai užims ne daugiau nei 5 minutes, o naudos atneš nemažai. Šukuojant ne tik bendraujama su šunimi, masažuojama oda ir taip skatinama kraujo apytaka, bet ir sumažėja kailio šėrimasis, o tai ypač aktualu žmonėms, laikantiems senbernarus namuose. Iškritę plaukai tiesiog surenkami šepečiu, vietoj to, kad patys iškritę gniutulais voliotųsi pakampėm arba papuoštų kilimą ar sofą. Patogu šukuoti šunį lauke, pasivaikščiojimo metu, tuomet po procedūros papildomai nereikės išsiurbti grindų.

Šukuokite senbernarą atsargiai, nesukeldami skausmo ar kitokių nemalonių pojūčių. Pradėkite šukuoti nuo kaklo, pereikite prie nugaros, šonų, kojų ir uodegos. Didžiausio kruopštumo reikalauja tos vietos, kur kailis minkštas ir ilgas, todėl labiau linkęs veltis. Tai sritys už ausų, ant kaklo ir krūtinės, “kelnės” ir uodega. Pastebėsit, kad senbernarams šukavimo procedūra labai patinka, tik dažnai ši tiesa negalioja uodegai. Uodegos ilguosius plaukus reikėtų pirštais perskirti į šalis ir atsargiai šukuoti prilaikant šukuojamą plaukų sruogą prie šaknų.

Kokiais šepečiais geriausia šukuoti senbernarų kailį? Ilgaplaukiams tinka įvairaus ilgio šepečiai grėbliai, trumpaplaukius patogu šukuoti specialia gumine pirštine, kuri pašalina pleiskanas ir purvą. Tinka ir universalūs šerių šepečiai. Tankiais metaliniais šepečiais patogu pašalinti poplaukį. Kad nesubraižyti šuns odos, tankius metalinius šepečius geriausia rinktis tokius, kurių metaliniai dantukai galuose apvilkti plastiku ar guma.



Patartina tankiu šepečiu iššukuoti kailį ir po pasivaikščiojimų gamtoje. Taip pavyks pašalinti dar nespėjusias įsisiurbti erkes.



Uodega. Labai dažnai šeimininkai skundžiasi, kad senbernarai mėgsta būti šukuojami, bet neleidžia šukuoti uodegos. Senbernaro uodegą geriausia šukuoti retu šepečiu, taip pašalinsite iškritusius plaukus, o augančius išpurensite kuo mažiau jų išpešdami. Šukuodami uodegą, ilguosius jos plaukus atsargiai perskirkite į šalis ir pirštais prilaikykite šukuojamą plaukų sruogą prie pat šaknų, kad šuniui nepešti plaukų. Nedideles uodegos sąvėlas taip pat galima pasklaidyti pirštais ir prilaikant prie šaknų, pradėti po truputį kedenti sąvėlą nuo plaukų galiukų.

Sąvėlų pašalinimas. Kad išvengti sąvėlų, patartina šunį dažnai šukuoti, bet ką daryti, kai kailis jau susivėlė... Pirma pagalba tikrai neturėtų būti sąvėlų pjaustyklė. Neskubėkite jų nukirpti. Kailį dar galima išgelbėti ir kitais būdais. Galima įsigyti įvairių kosmetikos priemonių (šampūnų, aliejų ir purškalų), kuriomis išplovus (sudrėkinus) kailį, sąvėlas galima pabandyti išsklaidyti pirštais ir tada iššukuoti šepečiu. Net ypatingai tvirtas sąvėlas galima pašalinti išsaugant kuo daugiau kailio. Reikia atsargiai smailiomis žirklėmis nuo sąvėlos pagrindo įkirpti ją keliose vietose (priklauso nuo sąvėlos dydžio) pagal plaukų augimo kryptį ir tik tada pabandyti pašalinti susivėlusius plaukus pirštais ar šepečiu.

Kiek kartų per metus šeriasi senbernarai? Kaip ir dauguma šunų, senbernarai kailį keičia (šeriasi) dukart metuose. Gyvenantys namuose šunys po truputį šeriasi visąlaik. Su šėrimusi susijusius nepatogumus sumažinti padeda reguliarus kailio šukavimas ir... galingas dulkių siurblys su turbo antgaliu, pritaikytu siurbti naminių gyvūnų plaukus.



KAILIO VALYMAS

Viena iš paprasčiausių priemonių – šiltu vandeniu sudrėkintas skudurėlis. Tokiu patogu nuvalyti šuns papilvę ir kojas po pasivaikščiojimo blogu oru, apšluostyti šuniukus, senus ar sergančius šunis, jei dėl tam tikrų priežasčių geriau jų tuokart nemaudyti. Be to, patartina po valgymo drėgnu skudurėliu ar servetėle nuvalyti nuo senbernaro snukio maisto likučius, kitaip kailis toje vietoje gali ir pakeisti spalvą (patamsėti), ir skleisti nekokį kvapą.

Kailio valymui galima pasidaryti specialų mišinį iš lygiomis dalimis sumaišyto vandens, degtinės ir acto. Kailį reikia skirstyti sruogomis ir jas ištrinti mišinyje sudrėkintu vatos tamponu. Toks mišinys puikiai išvalo kailį ir šalina blogą kvapą.

Labai patogus daiktas yra sausas šampūnas. Juo puikiai galima išvalyti tik susitepusiais kailio vietas, nemaudant viso šuns. Pakanka užpurkšti ar užbarstyti šio šampūno ant suteptos kailio vietos, palaikyti, patrinti ir nuvalyti drėgnu skudurėliu. Taip patogu prižiūrėti šunį tarp įprastinių maudymų arba parodų metu. Žiemą galima ištrinti senbernaro kailį švariu sniegu (tai beveik atstoja maudymą), vasarą – leisti augintiniui pasiturkšti švaraus vandens telkiniuose, kur dugnas saugus, nėra stiklo šukių ir kitokių aštrių pavojingų daiktų. Parodinius šunis, o ypač gyvenančius lauko voljeruose, etiška būtų išmaudyti prieš kiekvieną parodą.



MAUDYMAS

Kur? Jei oras šiltas, geriausia senbernarą maudyti lauke, tsssss... dėvint maudymosi kostiumėlį :) Kai lauke lepintis vandens procedūromis n(eb)ėra galimybės, patogiausia senbernarą maudyti pagalbinėje ūkinėje patalpoje su grindyse įrengtu trapu arba erdvioje dušo kabinoje. O jei Jūsų namuose yra tik vonia, įtieskite ten neslystantį guminį kilimėlį ir kuo anksčiau pradėkite pratinti senbernarą atsargiai įlipti/išlipti. Suaugusį nepripratusį šunį patalpinti į vonią kartais gali būti ir fiziškai neįveikiama užduotis.

Kuo? Pačių įvairiausių rūšių šampūnus ir kondicionierius – purinančius, balinančius, paryškinančius kailį, drėkinančius, maitinančius ir kt. - galima pasirinkti pagal poreikį ir situaciją. Svarbiausia, kad šampūnas (ar kondicionierius) būtų kokybiškas ir tiktų konkrečiam šuniui. Beje, nemažai senbernarų augintojų jau pastebėjo ir įvertino šampūnus, savo sudėtyje turinčius kuo daugiau lanolino, pantenolio ar kokosų aliejaus.

Kaip? Vandens temperatūra neturėtų viršyti 38-40°C. Sudrėkinkite senbernaro kailį. Tai nėra taip paprasta kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tankus poplaukis sunkiai praleidžia vandenį, todėl kruopščiai sudrėkinti pavyks, jei nukreipsite vandens srovę prieš plauką. SVARBU: pilti ant sudrėkinto kailio šampūną ar kondicionierių galima TIK praskiedus vandeniu tokiu santykiu, kokį nurodo kosmetikos priemonės gamintojas. Jei reikia balinti tam tikras kailio vietas (dažniausiai tai priekinės letenos, alkūnės, apykaklė ir pasmakrė), jas padenkite specialiomis gyvūnams skirtomis balinimo priemonėmis prieš plovimą šampūnu ar net prieš kailio sudrėkinimą. Tai priklauso nuo pasirinktos balinančios kosmetikos rūšies. PATARIMAS: Jei norite, kad šlapias ir muiluotas šuo kuo mažiau purtytųsi, galvą ir snukį drėkinkite ir plaukite pačioje maudynių pabaigoje. Šuo dažniausiai ima purtytis, kai sušlampa galvą. Plaudami šuns galvą, atidžiai stebėkite, kad į akis nepatektų šampūnas, o į ausis nepilkite vandens. Labai svarbu kruopščiai išskalauti kailį.

Kailio džiovinimas. Išskalavus kailį, nepulkite iškart šluostyti šuns, nes tam prireiks kalno rankšluosčių. Leiskite didumai vandens nutekėti, lengvai nuspauskite kailį rankomis ir leiskite šuniui pačiam nusipurtyti dar šiek tiek vandens. Jei šuo purtosi lauke, dėl kelių metrų spindulių skriejančių vandens purslų didelės problemos greičiausiai nebus. O jei maudynės vyksta namie pasistenkite laiku ant šuns užmesti paklodę, kuri ir sulaikys skriejančius vandens purslus. PATARIMAS: Jei norite, kad šuo pasipurtytų, pūstelkite jam į ausį.

Kai lauke šilta, galima leisti šuniui išdžiūti natūraliai. Visais kitais atvejais geriausia naudoti džiovintuvą, bet šuo turi būti pripratintas prie prietaiso keliamo triukšmo. Profesionalūs kailio džiovintuvai pučia nekarštą oro srovę, kuri nežaloja kailio. Specialiais galingais džiovintuvais galima per palyginus trumpą laiką nupūsti vandenį nuo šuns kailio. Jei naudojate paprastą džiovintuvą, nustatykite kuo vėsesnę oro srovę ir nusiteikite labai ilgai šiurenti senbernaro kailį. Nepamirškite išdžiovinti paausių.

Kaip dažnai maudyti senbernarą? Jei stipriai susitepa, tai pagal poreikį, tačiau maudynėmis nereiktų piktnaudžiauti. Dažnai maudant šunį, pažeidžiamas natūralus apsauginis riebalinis odos sluoksnis, nors profesionali ir kokybiška kosmetika šią riziką ir sumažina. Tačiau atsižvelgiant į tai, koks nelengvas darbas yra tokio dydžio šuns maudymas, per daug dažnos maudynės šiai veislei greičiausiai negresia. Šeimininkai randa alternatyvių būdų, kai palaikyti senbernaro kailio švarą. Dalį purvo nuo kailio padeda pašalinti reguliarus šukavimas. Jei šuo išsipurvina lietingą dieną, užtenka nuskalauti kojas ir papilvę šiltu vandeniu arba tik nušluostyti drėgna skepeta.



NAGŲ KARPYMAS

Po įprastų maudynių labai patogu sutvarkyti šuns nagus. Senbernaro nagai tvirti ir juos patrumpinti lengviau, kai būna nuo vandens kiek suminkštėję ir iš panagių išplauti nešvarumai taip neatšipina nagų karpyklės. Jei senbernaras daug vaikšo asfaltu ar kitokiu kietu paviršiumi, dažnai nagai nudyla patys, tačiau seniems ar sergantiems šunims, kurie mažai vaikščioja, arba senbernarams, daugiau slampinėjantiems minkštais paviršiais, žole, nagai patys pakankamai nenudyla. Per ilgi nagai ne tik atrodo neestetiškai, bet gali sukelti šuniui nepatogumų vaikštant, skausmingai užlūžti, tad juos reikia trumpinti.

Procedūrai pasirinkite tinkamo dydžio žnyples arba giljotiną. Abiejų rūšių karpyklės turi pliusų ir minusų, todėl bandykite ir atraskite, kas patogiau Jums ir geriau Jūsų šuniui. Pvz., žnyples geriau naudoti pradedantiesiems, nes jos turi apsaugą, neleidžiančią nukirpti per daug nago. Tačiau žnyplės spaudžia nagą iš abiejų pusių, todėl gali užlūžti nago kraštai ir juos tektų dailinti bukomis žirklutėmis bei dilde. Tuo tarpu kerpant giljotina nagas spaudžiamas tik iš viršaus, bet giljotina neturi apsaugos nuo įkirpimo. Jei senbernaro nagai šviesūs, kirpkite tik balkšvą negyvą nago dalį , bet ne iki pat rausvo gyvuonies. Jei tamsūs – kirpkite atsargiai ir po labai nedaug (milimetrą), kol pastebėsit, kad keičiasi kerpamo nago struktūra ir ryškėja minkštesnis viduriukas. Jei netyčia įkirpote nago gyvuonį, šuo sucypė ir patraukė leteną, nepanikuokite, verksmingu balsu neguoskite šuns ir jokiu būdu nenutraukite procedūros, nes šuo įsimins schemą „nagų karpymas -> skausmas“ ir ateityje bijos šios procedūros. Jei nagas stipriai kraujuoja, prideginkite žaizdelę keliais kalio permanganato grūdeliais ir nuraminę šunį karpykite nagus toliau. Jei nusileisite šuniui, imsite jį guosti ir gailėti, nutrauksite jam „nemalonią“ procedūrą, šuo gali greitai išmokti naudotis situacija ir kitąkart karpant nagus cyps ir trauks leteną ne todėl, kad suskaudo, bet norėdamas išvengti procedūros apskritai. Nukirpę nagus, apdildykite aštrius nagų kraštus. Taip pat patartina (o parodiniams šunims – privaloma) bukomis žirklėmis atsargiai iškarpyti tarpupirščių plaukus.





AUSŲ VALYMAS

Senbernaro ausis reikėtų įdėmiai apžiūrėti bent kartą savaitėje. Dėl nulėpusių ausų veislei dažnokai pasitaiko ausų uždegimai. Reikėtų atkreipti dėmesį, ar vidinė ausies kriauklės dalis neparaudusi, ar nesklinda blogas kvapas, ar šuo per dažnai nepurto galvos, inkšdamas nekaso ausų. Pagal poreikį (paprastai kartą savaitėje) reikia valyti senbernaro ausis nuo susikaupusios sieros, dulkių ir kitokių nešvarumų. Tam patartina naudoti specialią kosmetiką. Įlašinus kelis lašus valiklio į ausies kanalą, reikia pamasažuoti ausį ties pagrindu, paskui leisti šuniui papurtyti galvą ir pašalinti valiklio bei sieros likučius vatos tamponu. Tą daryti reikėtų atsargiai ir stengtis nenustumti susikaupusių nešvarumų dar giliau į ausies kanalą. Suvilgius tamponą valikliu, galima pavalyti ir nukarusią ausies dalį iš vidinės pusės. Jei ausies vidinėje pusėje atsiradę mažų žaizdelių, opelių ar įbrėžimų, juos galima padengti plonu sluoksniu streptocido tepalo. Negalima ausų valyti vandeniu ar vandenilio peroksidu suvilgytu vatos tamponu, negalima valymui naudoti kosmetinio kremo, nes nuo jo tik susidaro lipnus sluoksnis, pritraukiantis dulkes ir kitokius nešvarumus.

Senbernaro ausys padengtos tamsesniais, neilgais, minkštais plaukais. Ilgesni minkšti plaukai ima augti nukarusios kremzlinės dalies centre, išorinėje pusėje maždaug nuo pusės metų amžiaus. Estetikos sumetimais tokius plaukus patartina išpešioti, ypač parodiniams šunims. Po šios neskausmingos procedūros išryškėja galvos ir ausų forma. Reguliariai keliskart išpešioti, tokie plaukai vėliau visai nustoja augti arba auga labai menki.''
(Iš senbernarai.lt)
*******************************************************************************

Istorija

,,Senbernarai kilę iš senovinių Azijos doginių šunų, įvežtų į Europą Aleksandro Makedoniečio žygio metu. Vėliau tuos šunis veisė romėnai ir naudojo bandų apsaugai bei kovose su laukiniais žvėrimis cirkuose.XVII a. vid. vienoje perėjoje iš Italijos į Prancūziją vienuolis Bernardas iš Montanos pastatė prieglaudą, kuri po pusės amžiaus išaugo į Sen Bernaro vienuolyną. Vienuoliai ieškodavo kalnuose pasiklydusių ir sušalusių keleivių bei teikdavo jiems pagalbą.Anot archyvinių vienuolyno dokumentų, kasdien specialios vienuolių gelbėtojų grupės su pagaliais, kirviais, kopėčiomis ir kastuvais eidavo ieškoti pasiklydusių keleivių. Juos lydėdavo dideli vietiniai šunys, kurie apuostydavo griūčių vietas ir ieškodavo užpustytų žmonių, atkasdavo juos ir lodami šaukdavo gelbėtojų grupes. Kiekvienam šuniui prie antkaklio būdavo pritvirtinta statinaitė su gėrimu, o ant nugaros - suvyniota antklodė.Vis dėlto laikoma, kad veislė kilo iš Šveicarijos.

Fizinės savybės

Senbernarai būna dėmėti ir margi: balti su rausvomis dėmėmis ir rausvi su baltais lopeliais. Rausva spalva ir dėmės gali būti įvairių atspalvių. Leistina juoda kaukė ir juodi plaukai ant ausų. Senbernarai niekada nebūna vienspalviai arba be baltų dėmių. Krūtinė, kojos ir uodegos galas turi būti balti, balta dėmė ant kaktos, baltas kaklas arba balta dėmė ant kaklo.Patinų aukštis ties ketera ne mažiau kaip 70 cm, patelių – 65 cm. Patelės dažniausiai būna silpnesnės, švelnesnio sudėjimo.

Charakteris

Kai senbernarus pradėjo auginti mėgėjai, gerokai pagerėjo jų gyvenimo sąlygos. Atrankos ir parinkimo būdu buvo išvesti aukštaūgiai, švelnaus būdo šunys. Tačiau geraširdžiai milžinai kartu yra ir puikūs sargai. Mėgsta vaikus, ištikimi šeimininkui, mažai loja.''
(iš gyvunas.lt)
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
 
Senbernarai
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Augintiniai :: Šunys-
Pereiti į: